Sonatėlė vardina visų savo šeimos narių vardus, o įdomiausias mamytės - Ingridienė.
Auklėtoja kelia vaikučius po saldaus pietų miegelio.
Robertas dar net neatsimerkęs sako:
- Pagaliau!
„Drugelių“ grupėje gyvena vaikučių naujas draugas Zipis. Auklėtoja tvarkydama palangę, truputį jį pastūmė.
Vienas berniukas staigiai sureagavęs sako:
- O šitas nabagas, kur pastumtas?
Adomėlis ruošiasi į lauką: kruopščiai aunasi batukus, ant jų tempia kombinezoną, vėl jį nuima, nes trukdo batai. O batukuose smagios, minkštos vilnonės kojinytės. Pavaduotoja pastebėjusi klausia:
- Iš kur, Adomėli, tokias gražias kojinytes gavai?
- Iš mamos pasiskolinau,- išdidžiai atsako berniukas.
Eidamas Joringis į darželį samprotauja:
- Kas čia dabar darosi, visi atveda vaikus į darželį, o patys po miestą vaikšto!
Lukas spalvina ir sako:
- Man išeina iš kraštų, nes rankos dreba, o dreba dėl to, kad toks gimiau!
Jarūnė:
- Nu taigi tos Lietuvos vėliava jau visiems žinoma, ta geltona, žalia ir raudona spalva.
Lukas:
- Tu tikriausiai nežinai, kad tas namas labai senas ir gali išgriūti net sena siena. Ten vaikams negalima eiti. Ten gyveno mūsų senelės tėtis. Jis buvo labai senas, o dabar ten niekas negyvena.
Kotryna:
- Aš būsiu mama, nes aš esu vyresnė už Rusnę.
Tai, kad Lietuvos viešosios bibliotekos yra atviros įvairiausiems lankytojams, žino visi. Tačiau realybė ne visada tokia graži: vaikus su autizmo spektro sutrikimais auginantys tėvai neretai vengia viešų vietų, kad nematytų smerkiančių žvilgsnių ir nesulauktų piktų replikų. „Biblioteka visiems“ – drąsiai sako bibliotekininkai, pristatantys ypatingą projektą visoje Lietuvoje.
Mamų patirtys – ne visada malonios
Mangirdą auginanti šiaulietė Ingrida Jurevičiūtė, sužinojusi sūnaus diagnozę, pajuto palengvėjimą – juk kai žinai, kas yra vaikui, gali jam lengviau padėti. Iki tol vyravusi nežinia, kodėl sūnus nekalba, elgiasi kitaip, nei bendraamžiai, kėlė nerimą. „Labiausiai pasigendu žiūrėjimo į tokius žmones kaip į lygius, tokius, kaip visi. Nėra lengva – reikia prisitaikyti, pritaikyti aplinką, bendrauti, kaip bendrautumėte su kiekvienu žmogumi, nelaukiant „normalaus elgesio“ atgal. Kartais aplinkiniai su sūnumi kalba kaip su penkiamečiu, o jam 12 metų, paauglys, na, ir kas, kad turi elgesio ypatumų“, – sako mama. Pasak jos, vaikams su autizmo spektro sutrikimais (ASS) svarbu parodyti, kokio elgesio iš jų tikimasi, kartais – net labai elementarius dalykus: kada patylėti, kur palaukti, kad paėmus ir pavarčius knygą, ją padėtų atgal. Pasakyti: „Pasėdėk tyliai“ arba „Pabūk ramiai“ yra tas pats, kas aklam žmogui pasakyti: „Dabar tu matyk“ arba nevaikščiojančiam žmogui liepti eiti. Tai neveikia.
Ar tau buvo kada tokia diena, kai tu – buvai ne tu? Tavo mama – ne mama, ir kambarys – ne kambarys… Ir tuomet, kai tu supranti, kad tu – nesi tu, o mama – ne mama, imi krėsti pokštus, nes tavęs niekas negali už tai barti… Juk tu – nesi tu…
Taigi, vieną rytą ir aš nusprendžiau darželyje iškrėsti pokštą ir persirengiau raganaitės kostiumu… Tačiau visai nepagalvojau, kad kažkas pokštą gali iškrėsti ir man…
Keliaudama į darbą, mintyse rezgiau planą, kaip galėčiau papokštauti su savo vaikučiais ir tuomet kažkas mane užkalbino. Apsidairiusi, už keletą žingsnių, pamačiau moliūgų miestelį, kuriame pūpsojo storuliukai moliūgai, degančiomis akimis ir plačiomis šypsenomis. Jie juokėsi visi iš manęs ir gąsdino, kad su raganos plaukais liksiu visą gyvenimą…
„A – pirma arkliuko raidė. Ai! Arkliukas pasibaidė!“, – žaismingai poetė Ramutė Skučaitė pradeda pasakojimą apie raideles jauniausiems skaitytojams eilėraštyje „Raidžių namučiai“.
Tokia pat žaisminga, spalvinga ir puošnia raide A prasideda parodėlės „Pirmoji raidelė“ ekspozicija Zarasų viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje. Viena po kitos lentynose išsirikiavusios didžiosios raidės: D, G, E, J, M, Ž, po dvi A, K ir L. Visos sukurtos įdedant daug išmonės ir kruopštaus darbo, naudojant įvairiausias medžiagas – medieną, kartoną, popierių, siūlus. Papuoštos gėlėmis, sąvaržėlėmis ir adatėlėmis, sagomis, siūlų kutais raidės linksmai žvelgdamos į lankytojus kviečia sustoti ir pasidžiaugti jomis.
„Bitučių“ ir „Saulės zuikučių“ grupių vaikų ir pedagogių draugystė tęsiasi jau ne vienerius metus. Projektas „Draugai“ tai: bendri eksperimentai ir žaidimai, pasakų klausymas, piešimas bei įvairiausių darbelių gamyba ir mainai, smagus švenčių šventimas ir dar daug įvairių veiklų.
Šiemet šiuose grupėse susirinkę trimečiai dar adaptacijos periode. Ir, kad jį būtų lengviau įveikti sugalvojome bendrą pramogą lauke „Draugų diena“. Tai tyrinėjimas, žaidimai, staigmenos su rudeniniais lapais.
Mūsų įstaigoje buvo organizuotos evakuacijos pratybos, kurių tikslas supažindinti vaikus su grėsmėmis esančiomis aplinkoje ir praktiškai atlikti ugdytinių bei personalo evakuaciją. Kiekvienoje grupėje ugdytiniai, skubiai apsirengę su pedagogų ir padėjėjų pagalba, buvo išvesti per jiems skirtus išėjimus.
„Drugelių“ grupės vaikai ir auklėtojos nusprendė surengti išvyką į salą, pasidžiaugti paskutiniais rudeniniais lapais, smagiai praleisti laiką gamtoje.
Vaikai iš namų atsinešė užkandžių, atsigerti. Po pusryčių iškeliavome į salą. Nors naktį lijo, bet ryte oras buvo puikus. Vaikai saloje smagiai leido laiką: bėgiojo, žaidė, laipiojo, sportavo.
Šiandien darželyje buvo paminėta atšvaitų diena. Vaikučių grupėse svečiavosi policijos bičiulis – šuniukas Amsis. Jis pasakojo, mokė, kaip saugiai pereiti gatvę, keliauti į darželį ir kokie pavojai tyko tamsiu paros metu grįžtant į namus be atšvaito, važiuojant automobiliu neprisisegus saugos diržo…
Ugdytiniai su dideliu susidomėjimu klausėsi patarimų, buvo aktyvūs, noriai bendravo su Lietuvos policijos simboliu šuniuku Amsiumi. Už tai visi buvo apdovanoti atšvaitais.
Loading ...
Autizmas – ne kliūtis lankytis bibliotekoje
